Į Gibraltaro uolos viršų įspūdinguoju „Mediterranean Steps“ maršrutu pėsčiomis

Ankstus sekmadienio rytas, dar tamsu, o puodelis karštos arbatos jau garuoja. Sočiai papusryčiaujame ir saulei kylant leidžiamės į kelią. Ankstyvais savaitgalių rytais gera važiuoti į ankstyvas keliones, ne tik, dėl saulėtekių, bet ir dėl tuščių kelių, tad kiek daugiau nei 100 kilometrų iki Gibraltaro sienos neprailgsta. Likus keliasdešimt kilometrų iki numatytos automobilių stovėjimo aikštelės, pradedame matyti Gibraltaro uolą, kurios viršūnę šį kartą pasieksime pėsčiomis, įspūdingu „Mediterranean Steps“ (Viduržemio jūros laiptelių) maršrutu. Turiu pripažinti, šiek tiek nerimauju ar tikrai sugebėsiu šį maršrutą įveikti, nes turintiems aukščio baimę jis nerekomenduojamas, tačiau žinau, jog nepabandžiusi galiu gailėtis.
Pasiekiame numatytą automobilių stovėjimo aikštelę prie pat Gibraltaro, Ispanijos pusėje. Aikštelė erdvi, tad ryte laisvų vietų pasirinkimas gausus. Į kuprinę įsidedu vandens, bananų (ne beždžionėms – sau), kuriuos žinau, kad uolos viršuje valgyti būtų per daug rizikinga, tad jie bus pasistiprinimui nusileidus nuo uolos ir pasiekus pietrytinį Gibraltaro pakraštį. Kuprinės pripildytos užkandžių ir vandens, pasitepame nosis kremu nuo saulės ir pradedame sekmadienio nuotykį eidami link pasų kontrolės punkto.

Gibraltare lankomės ne pirmą kartą, tad tvarka jau žinoma, du kartus parodome pasus ir mes jau užsienyje, UK priklausančioje teritorijoje!
Pirma užduotis rasti 2 maršruto autobusų stotelę ir kiek įmanoma labiau priartėti prie „Maditerranean Steps“ trasos pradžios. Nesunkiai randame stotelę ir netrukus atvažiuoja 2 autobusas, čia sutinkame itin gerai nusiteikusią vairuotoją, kuri visus keleivius vadina „darling“ (širdele, brangusis), smalsi ir nuotaikinga vairuotoja norėjo sužinoti, kur mes važiuojame, pasakius, kad link „Mediterranean Steps“ jos išraiška staiga pasikeitė ir man pasidarė neramu, kad darome klaidą pasirinkę šį maršrutą. Pasiūlė atsisėsti autobuso priekyje šalia jos, kad galėtų mums pasakyti, kur išlipti ir tuo pačiu papasakojo kodėl ji niekada nelipo į uolos viršų šiuo maršrutu, trumpai tariant – aukščio baimė.
Neilgai trukus miela vairuotoja sustojo kuo arčiau mums reikiamo posūkio, nurodė, kur eiti ir išleido su šilčiausiais linkėjimais. Nors ir taip buvome labai gerai nusiteikę, bet kelionė autobusu su visiems praeiviams mojuojančia vairuotoja mus dar labiau pripildė pozityvia energija, kuri maišėsi su nerimu dėl pasirinktos trasos. Išlipę iš autobuso pasukome jos nurodyta kryptimi ir radome nuorodą, kuri tik įrodė, kad einame teisinga linkme.
Iki maršruto pradžios dar reikia paeiti, tačiau jau dabar esame gerokai aukščiau jūros lygio, kuo labiau kylame tuo platesnė atsiveria panorama į Afrikos žemyną, kurį nuo mūsų skiria tik 14 kilometrų per Gibraltaro sąsiaurį. Šių vaizdų dar nefotografuojame, nes žinome, kad nuo uolos viršaus atsivers dar įspūdingesnė panorama.
Norint į uolą pakilti „Mediterranean Steps“ maršrutu reikia įsigyti gamtos rezervato bilietą, kuris kainuoja £16 asmeniui, į šio bilieto kainą įtraukti visi lankomi objektai uolos viršuje, tokie kaip Saint Michael‘s urvas, Skywalk – balkonas stiklinėmis grindimis ir kt. Nieko nelaukiame, įsigyjame bilietus, prisitvirtiname apyrankes su QR kodais, kurie bus reikalingi norint patekti į bet kurį lankomą objektą uolos viršuje ir žengiame pirmuosius žingsnius į „Mediterranean Steps“ maršrutą.

Netrukus pasiekiame nelabai informatyvų informacinį stendą ir takelių išsišakojimą, čia svarbu pasirinkti tinkamą kryptį, pasukame į dešinę. Neįtikėtinai aiškiai matome Afrikos žemyną, Maroką kitoje sąsiaurio pusėje, mūsų pusėje matosi pietinis Gibraltaro pakraštys.

Einame kalnų keliuku, vėliau prasideda laipteliai, kurie ir yra šio maršruto esmė, tačiau jie nekyla į viršų, o stipriai leidžiasi žemyn. Šioje vietoje suabejoju ar tikrai teisinga linkme pasukome ir einame ten kur reikia, juk turėtume kilti į viršų, o laipteliai labai stipriai leidžiasi žemyn. Patikrinu maršrutą programėlėje – viskas gerai, einame teisinga linkme, tik norint pakilti iš pradžių teks šiek tiek nusileisti.
Vaizdai neįtikėtini, kartais tikrai „pakutena“ pakinklius apsidairius ant kokio status šlaito esame. Apsupa ne tik graži ir plati panorama, bet visą kelią lydi itin vešli ir žalia augmenija. Buvau skaičiusi, kad pavasaris puikus laikas leistis šiuo maršrutu dėl ypatingai atsigavusios ir žydinčios gamtos, tad kovą iš tiesų netrūksta žiedų, malonių kvapų ir žalumos.

Maršruto paviršius iš laiptelių pereina į siaurą, akmenuotą kalnų takelį ir vėl prasideda laipteliai, galiausiai prasideda rimtas kilimas į viršų. Su aukščio baime kol kas susitvarkau, nors, kaip ir minėjau pakinklius kartais „sukutena“, tačiau jau tikiu, kad viršūnę pasieksiu. Pavojingiausiose vietose įrengtos apsauginės tvorelės, tačiau neatrodo patikimos rimtam atsirėmimui, bet psichologiškai vis tiek ramiau. Praeiname tunelį uoloje, sutinkame nepažįstamos rūšies paukščių, kurie į mus nekreipia dėmesio ir toliau užsiima savo reikalais.

Pradėję žygį 180 metrų aukštyje virš jūros lygio sparčiai kylame aukštyn link uolos viršaus, maršrutas pasibaigs 419 metrų aukštyje virš jūros lygio. Aukščiausias uolos taškas yra 426 metrai.
Panašu, kad šį maršrutą renkasi nedaug žmonių, pusę kelio nuėjome visiškai vieni, besimėgaudami supančia gamta, ramybe ir žiedų kvapais, vėliau prasilenkėme su keliais žygeiviais, tad labai džiaugiamės, kad keliaudami tokiu ypatingu maršrutu galime atsipalaiduoti ir džiaugtis gamta, sustoti apžvalgos aikštelėse grožėtis Gibraltaro sąsiauriu ir šiaurės Afrikos kalnais be spaudimo greičiau pasitraukti iš fotogeniškiausių vietų.

Paskutinis etapas iš ties įspūdingas, į viršūnę veda laipteliai išsidėstę zigzagu ant skardžio. Norisi sustoti prie kiekvieno posūkio ir fotografuoti laiptelius, kuriuos jau įveikėme, kuo aukščiau lipame, tuo labiau neįtikėtinai jie atrodo. Po geros valandos pasiekiame tikslą – mes Gibraltaro uolos viršuje! Netrukus sutikome dviratininką, kuris pasiteiravo ar mes ieškome „Mediterranean Steps“ laiptelių leistis žemyn, nes panašu, jog neatrodėm, kaip ką tik užlipę. Ir iš tiesų nesijautėm pavargę, nors kilti laipteliais reikėjo nemažų fizinių pastangų, bet esu įsitikinusi, kad buvimas santykyje su gamta tą prarastą jėgų kiekį lipant grąžino su kaupu.

Uolos viršuje esame ne pirmą kartą, tad neturime tikslo lankyti visų vietų iš eilės, tiesiog pasivaikščiosime pasakysime „Labas“ čia gyvenančioms beždžionėlėms ir užsuksime į vieną kitą objektą pakeliui.
Neilgai trukus sutinkame pirmąsias beždžiones, iš tiesų tai yra Barbarų makakos, kilusios iš Atlaso kalnų ir Maroko Rifo kalnų. Tai vienintelė laisvai gyvenančių beždžionių populiacija Europos žemyne. Deja, šių makakų populiacija Afrikoje sparčiai mažėja dėl medžioklės ir kertamų miškų, tačiau Gibraltare jų gausėja, šiuo metu suskaičiuojama virš 300.
Kuprinė pilna bananų, mielai jais pasidalinčiau su šiais mums retai matomais gyvūnais, tačiau maitinti Gibraltaro beždžiones yra griežtai draudžiama, užfiksavus tai darant gresia tūkstantinės svarų sterlingų baudos. Tad gerbiame beždžionių privatumą ir stebime per atstumą, kai jį įmanoma išlaikyti. Visgi tai laukinis gyvūnas, kuris išsigandęs ar susierzinęs gali užšokti ar įkasti.
Apie Gibraltaro makakas yra ne viena legenda, viena iš jų, kad šie gyvūnai į Europos žemyną pateko povandeniniu tuneliu jungusiu Saint Michael‘s urvą su Maroku.

Pasivaikščioję po svarbiausias Gibraltaro uolos vietas, žemyn nusileidome paprastesniu keliu ir likusią dienos dalį skyrėme uolos apačioje esančioms vietoms.

---

Esu atradusi 5 būdus, kaip pakilti ir nusileisti nuo Gibraltaro uolos, detalia informacija kaip pasiekti Gibraltarą, kaip pakilti į uolos viršų, ką pamatyti uolos apačioje, ką nuveikti, kur pavalgyti ir kitais naudingais patarimais dalinuosi Gibraltaro gide.