Balandis, beveik mėnesio vidurys. Turime kelias laisvas dienas, kurias norime praleisti tyrinėdami Andalūzijos regioną. Besibaigiant intensyviai Velykų savaitei (Semana Santa), kurios metu vyko didžiulės procesijos, o į Costa del Sol pakrantę sugūžėjo minios ispanų iš kitų miestų ir regionų bei turistų iš kitų šalių, jautėme didžiulį norą rasti ramesnę vietą savo nedidelėms atostogoms.
Andalūzijos regiono provincijos gana skirtingos ir jau iš praeitų apsilankymų Kadiso (Cádiz) provincijoje žinojau, kad šioje pietinės Ispanijos dalyje atrasime, tai, ko ieškome, daugiau erdvės, laisvės, laukinių pakrančių prie Atlanto vandenyno, mažiau turistų, daugiau autentikos bei įkvėpimo.
Kadiso provincija (Provincia de Cádiz) yra piečiausioje žemyninės Ispanijos dalyje, Andalūzijos regione, ribojasi su Huelvos, Sevilijos bei Malagos provincijomis, taip pat su UK priklausančia teritorija – Gibraltaru. Nuo Esteponos iki Tarifos krantus skalauja Viduržemio jūra, tačiau į vakarus nuo Tarifos bangas atridena vėsus Atlanto vandenynas. Ribojasi ir su Gibraltaro sąsiauriu. 2022 – ųjų duomenimis provincijoje gyvena 1 260 204 gyventojai, didžiausias miestas pagal gyventojų skaičių – Jerez, o Kadiso miestas yra trečias, tačiau laikomas provincijos sostine.
Andalūzijos regionas išsiskiria savo baltais miesteliais ir kaimais (Pueblos Blancos), kur siaurose vingiuotose gatvelėse išsirikiavę kuklūs baltai dažyti namukai, kontrasto suteikia žalių augalų vazonai ar žydinčios gėlės ant baltų fasadų. Kadiso provincijoje Pueblos Blancos (baltų kaimų) itin daug ir jie čia ypatingai gražūs. Dažnai miesteliai ar kaimai išsidėstę ant kalvos aplink pilį ar gynybinę tvirtovę. Miestelius sieja balta spalva, tačiau jausmas kiekviename jų vis kitoks, tad verta aplankyti ne vieną.
Didieji miestai Jerez bei Kadisas taip pat nenuvilia, juose gausu istorinio palikimo, senamiesčiuose pasitinka didingos katedros, aikštės apstatytos įspūdingais pastatais, maisto turgūs, restoranai siūlantys paragauti ispaniškos virtuvės valgių.
Ir žinoma Kadiso provincijos gamta, kuri žavi erdviais paplūdimiais ir itin geromis sąlygomis vėjo ir vandens sporto veikloms. Keliaujant po apylinkes galima mėgautis įvairiu kraštovaizdžiu, nuo pelkėtų lygumų iki kalnų, uolėtų arba plačių smėlio paplūdimių, leistis į žygius, skrosti bangas arba stebėti migruojančius paukščius arba delfinus Gibraltaro sąsiauryje ir žinoma saulėlydžius.
Susikrauname reikalingiausius daiktus į automobilį, segame kelionines petnešas savo keturkojai šeimos narei, dar prieš užrakindama namų duris pačiumpu užkandžių kelionei. Su nekantrumu pajudame iš Malagos provincijos į Kadiso. Kelionės automobiliu maršrutas veda greitkeliu, palei pakrantę, iki tikslo apie 200 kilometrų.
Kelionė neprailgsta, pasiekiame Conil de la Frontera miestelį. Įsikuriame nedidukuose, bet jaukuose apartamentuose ir likusią dieną praleidžiame tyrinėdami miestelį ir laukdami saulėlydžio prie vandenyno.
Conil de la Frontera – tradicinis Andalūzijos miestelis, Kadiso provincijoje, Costa de la Luz pakrantėje, įsikūręs ant neaukštos kalvos, prie Atlanto vandenyno. Pagal gyventojų skaičių galima lyginti su Kėdainiais – apie 22 tūkst., tačiau vasarą gyventojų skaičius viršija 100 tūkst. Miestelis – populiari vasaros atostogų kryptis, tarp ispanų, taip pat vokiečių.
Tradiciniai Andalūzijos miesteliai ir kaimai akina baltumu, Conil de la Frontera ne išimtis. Žvelgiant iš paplūdimio matosi nedidelė kalva apgaubta baltais, neaukštais namais, gelsvo smėlio ir mėlyno dangaus fone.
Bevaikštinėdami po miestelį praeiname keletą šurmuliuojančių aikščių – Plaza de España bei Plaza Puerta de la Villa, kuriose jaučiasi jaukus šurmulys, sklinda maisto kvapai, pašnekesiai ir juokas iš kavinių, netrūksta ir suvenyrų, drabužių, aksesuarų parduotuvėlių. Labiausiai stebina ledainių gausa senamiestyje ir jų populiarumas tarp vietinių ir turistų. Plaza Puerta de la Villa aikštės cetre dėmesį patraukia tunų fontanas – Fuente de los Atunes ir istorinė arka – Arco de la Villa, kuri skiria senąją miesto dalį nuo naujosios.
Senamiestyje pamatome kelias bažnytėles ir istorinį Torre de Guzman bokštą, kuris yra dalis gynybinės sienos, kuri seniau juosė miestą. Bokštą XIV amžiuje pastatė Alonso Pérez de Guzmán, iš šio bokšto vyko pakrančių stebėjimas, taip pat buvo teikiama pagalba žvejams pastebėjus tunus.
Mėgstu apsilankyti vietiniuose maisto turguose, tačiau Mercado de Abastos šiandien jau nebedirba, tad patraukiame link žvejų rajonėlio – Barrio de los Percadores, kur pasitinka gėlių „jūra“ siaurose gatvelėse, dailiai išpuošti vietinių gyventojų kiemeliai.
Vakarą leidžiame keliaudami link istorinio bokšto – Torre Vigia de Castilnovo. Bokštas nepalieka didžiulio įspūdžio, tačiau pasivaikščiojimas iki jo išties malonus. Maždaug 3 kilometrus keliaujame kaimišku takeliu šalia pievų, kur ganosi karvės, stebime niekad nematytus vabalus, kurie vis išlenda iš nedidelių angų smėlio takelyje. Gera pasivaikščioti lygumomis. Pasiekę bokštą pasukame link vandenyno, prisėdame ant smėlio, o bangų mūša padeda „persijungti“ į atostogų rėžimą. Po truputį leidžiasi saulė, tad paplūdimiu grįžtame į miestelį ir dieną baigiame su ryškiaspalviu saulėlydžiu.
Išaušus kitos dienos rytui, po sočių pusryčių, lekiame į Trafalgaro iškyšulį – Cabo de Trafalgar, kuris yra šalia Los Caños de Meca kaimelio, Barbate savivaldybėje. Iškyšulys taip vadinamas dėl 1805 metais spalio 21 dieną apylinkėse vykusio Trafalgaro mūšio, kai vyko Didžiosios Britanijos laivyno mūšis su Ispanijos ir Prancūzijos laivynais. Trafalgaro mūšis laikomas didžiausiu jūrų mūšiu XIX amžiuje.
Paliekame automobilį stovėjimo aikštelėje ir ilgai netrukus patenkame į erdvų ir tuščią smėlio paplūdimį prie Atlanto vandenyno. Laisvė. Tolumoje matosi mūsų ryto tikslas – Cabo de Trafalgaro. Besimėgaudami ramybe ir erdvia pakrante žingsniuojame link Trafalgaro švyturio, kuris yra iškyšulyje. Pasiekiame asfaltuotą keliuką, kuris vietomis visai užpustytas smėliu. Prieiname švyturį, kuris pastatytas 1860 metais. Žvelgiant iš kyšulio atsiveria platūs smėlio paplūdimiai, kaimeliai ir vandenynas.
Važiuojame į kiek toliau nuo vandenyno esantį miestelį – Vejer de la Frontera. Miestelis įsikūręs ant kalvos, kurį supa apelsinmedžių giraitės ir kitų vaismedžių sodai. Gyventojų skaičius siekia beveik 13 tūkst.
Sekmadienio rytas, Velykos. Pasiekę senamiestį pamatome gatveles išpuoštas spalvotomis vėliavėlėmis, girdisi muzika, matosi minia žmonių. Pagalvojome, kad papuolėme į paskutines Velykų savaitės procesijas, tačiau priartėję prie minios, pamatome alaus stiklines rankose, kurios Velykų rytą pasirodė kiek keistai. Netrukus pamatėme gatvele bėgantį jautį, taip taip, kuo tikriausią jautį, supratome kur papuolėme… Žinojau, kad tokie renginiai (bulių bėgimas miestų gatvėmis) Ispanijoje vyksta, žinojau, kad pavasarį, tačiau niekada nesidomėjau kada tiksliai, nes neketinau dalyvauti tokiose „pramogose“, kurios man visiškai nepriimtinos. Pasirodo šiame miestelyje ir keliuose kituose vis dar rengiamos tokios „fiestos“, kai į gatveles paleidžiami jaučiai, kuriuos erzina ir po to bėgioja „drąsuoliai“, o kad nebūtų sutrypti ar subadyti karstosi ant gyvenamųjų namų langų grotų. O mažiau drąsesni visa tai stebi iš už užtvarų. Vėliau jaučiai paskerdžiami. Negaliu patikėti kiek žmonių susirinkę tai stebėti, kiek greitosios automobilių budi gatvelėse, kad apskritai vis dar egzistuoja tokių „pramogų“ paklausa.
Supratę, kad prie pagrindinių objektų neprieisime, bandome patyrinėti likusią miesto dalį, kur būtume toliau nuo beprotybės, kuri vyksta miestelio centre, siaurose gatvelėse, tačiau nuotaika nebe pati pakiliausia tyrinėti miestą. Kiek pasivaikščioję ramesnėmis vietomis suprantame, kad Vejer de la Frontera – dėmesio vertas miestas, čia gausu istorinio palikimo, nuostabių aikščių. Nusižiūrėjome arabišką viešbutuką kitam kartui, kuris įsikūręs Plaza de España aikštėje, kurios viduryje esantis fontanas priverčia ištarti „vau“. Fontanas dekoruotas spalvingomis, raštais margintomis Sevilijos plytelėmis, o aikštę apsupa aukštos palmės, kavinės, bohemiško stiliaus parduotuvėlės, kuriose galima įsigyti išskirtinių drabužių, aksesuarų ar suvenyrų. Tvyro labai jauki atmosfera.
Beieškodami pilies – Castillo de Vejer užsukame į meno kūrinių turgelį, siaurose gatvelėse aptinkame jaukių meno, keramikos dirbinių krautuvėlių, kurias atrandame, dėka, paslaptingai pasigirdusios muzikos už posūkio.
Miestelyje gausu išlikusių akmeninių viduramžių laikų bokštų, gynybinių sienų, arkų, kurie sukuria kontrastą su kukliais baltai dažytais Vejer de la Frontera namais. Žydų kvartale prieiname įspūdingus vartus – Arco de la Puerta Cerrada, už kurių randame apžvalgos aikštelę su plačia panorama. Beklaidžiodami gatvelėmis aptinkame dar vienus istorinius vartus – Puerta de la Segur. Gilų įspūdį palieka XVI – XVII amžiuje pastatyta bažnyčia – Iglesia Divino Salvador. Randame dar vieną bažnytėlę – Antiguo Iglesia, kuri pastatyta XVI amžiuje.
Mano dėmesį patraukia siauras praėjimas su gražiomis arkomis – Arcos de la Judería, už kurių matosi balti, kalvą gaubiantys Vejer namai. Šios arkos žymi įėjimą į žydų kvartalą.
Grįždami link automobilio pasivaikštome gatve – Calle de la Corredera iš, kurios atsiveria plati panorama į Vejer de la Frontera miestelį supantį kraštovaizdį, o kitoje gatvės pusėję gausu kavinių ir restoranų su lauko terasomis, kur gera prisėsti pailsėti ir pasistiprinti.
Grįžę į Conil de la Frontera miestelį, kur esame apsistoję, susiplanuojame rytojaus dieną, lankysime įspūdingus uolėtus paplūdimius bei didžiuosius Kadiso (Cádiz) provincijos miestus Jerez de la Frontera ir provincijos sostinę Kadisą.
Andalūzija.lt 