Tęsiu pasakojimą apie kelių dienų atostogas Kadiso (Cádiz) provincijoje. Apie pirmąsias dienas praleistas lankant ypatingus Pueblos Blancos (baltuosius kaimus) ir Trafalgaro iškyšulį galite paskaityti pirmoje dalyje čia >>
Šios kelionės tradicija tampa rytus pradėti nuo įspūdingų pakrančių lankymo. Kodėl renkamės rytą paplūdimių tyrinėjimui? Turbūt nesudėtinga atspėti, kadangi praeitoje pasakojimo dalyje minėjau, kad ieškome ramybės ir laisvės, tai rytas geriausias paros metas atsidurti erdviuose paplūdimiuose ir džiaugtis vienatve, tyla, o ir automobilį galima pastatyti patogiausiose vietose.
Taigi, šį rytą norime aplankyti šalia miestelio, kuriame esame apsistoję (Conil de la Frontera) esančias įlankas – Calas de Roche, kurias supa didingos uolos, o smėlio krantus skalauja Atlanto vandenynas. Važiuojame tik 8 kilometrus, nebūtų sudėtinga ir nueiti, tačiau likusiai dienai turime daugiau tikslų, tad pastatome automobilį patogioje vietoje ir leidžiamės patyrinėti įspūdingų įlankų. Vos tik išlipus iš automobilio ir pasukus į paplūdimių pusę apsupa natūrali gamta, žingsniuojame oranžinių atspalvių gruntu, supa neaukšti, žali krūmynai, sukuriantys kontrastingą spalvų derinį su gruntu ir mėlynu dangumi. Netrukus prieiname pirmąją įlanką – Cala de Pato. Pasitinka vaizdas į paplūdimį, kuriame dar nėra poilsiautojų. Patogiais, uolienoje išskaptuotais laipteliais nusileidžiame į auksinio smėlio paplūdimį, kurį supa įvairių formų ir atspalvių, aukštos uolos. Bangos čia nedidelės, jas sustabdo priešais paplūdimį esančios uolos. Laisvė – čia randame tai, dėl ko šį kartą atvykome į Kadiso provinciją. Esu įsitikinusi, kad vasaros sezonu čia gausu poilsiautojų, tačiau balandžio vidurys idealus laikas mėgautis vienatve ir ramybe.
Neapsiribojame vien tik Cala del Pato įlanka nusileidžiame į dar kelias esančias greta. Link automobilio grįžtame atsipalaidavę, pakylėti, kupini energijos įgyvendinti kitus dienos planus.
Važiuojame į didžiausią Kadiso provincijos miestą – Jerez de la Frontera arba tiesiog Jerez. Jei domitės vynais turbūt esate girdėję šio miesto pavadinimą dėl jame gaminamo garsaus Chereso (Jerez) vyno, tad nenuostabu, jog šiame Andalūzijos mieste gausu vyno rūsių.
2022 metų duomenimis Jerez mieste gyvena apie 213 tūkst. gyventojų, tai yra penktas pagal dydį Andalūzijos miestas ir daugiausiai gyventojų turintis Cádiz provincijos miestas. Nuo Atlanto vandenyno nutolęs apie 20km. Miestą supa pelkės ir derlingos žemės, todėl Jerez apylinkėse užauginama daug vaisių, grūdų.
Paliekame automobilį ir keliaujame link turgaus, kuris dirba tik iki pietų, tad tikiuosi spėti įsigyti saldžiarūgščių nisperų, kurių sezonas dar tik įsibėgėja.
Vos tik priartėję prie turgaus patenkame į aikštę šalia jo. Čia mus pasitinka neįtikėtinai jauki atmosfera, viskas ką matome aplink taip tikra, nesuvaidinta, neišdailinta turistams. Viename kioskelyje kepamos šviežutėlės churros (tradicinis ispaniškas desertas), o vietiniai gyventojai laukia eilėje ir perka juos kilogramais, pardavėja vos spėja vynioti į popierių ir smagiai plepėdama dalinti pirkėjams. Aikštėje gausu lauko kavinių, o visai šalia staliukų įsikūrę pavyzdžiui svogūnų pardavėjai. Taigi, Plaza de Esteve – aikštė šalia turgaus palieka tikrumo jausmą.
Pasižvalgę po aikštę užsukame ir į patį turgų – Mercado Central de Abastos, Tai yra vienas seniausių turgų Kadiso provincijoje, pastatytas ant senojo vienuolyno, statybos baigtos 1885m. Turguje prekiaujama žuvimi, mėsa ir vaisiais bei daržovėmis. Keliaujame tiesiai į vaisių skyrių, kur įsigyjame nisperų apie kurias galvojau visą kelią iki Jerez miesto.
Keliaujame patyrinėti miesto architektūros ir vos tik išėjus iš turgaus mus pasitinka įdomus Jerez miesto simboliu laikomas statinys – El Gallo Azul (mėlynasis gaidys). Tai Sevilijos architekto Aníbal González Álvarez-Ossorio kūrinys, judrioje miesto vietoje Calle Larga ir Calle Santa María sankirtoje.
Žingsniuojame miesto gatvėmis praeiname keletą senamiesčio aikščių, stabtelime apsidairyti Plaza de la Asunción aikštėje kurią supa istoriniai pastatai, galiausiai pasiekiame įspūdingą Jerez katedrą, kuri nustebina nenudailintu fasadu, kuris pasakoja gilią istoriją. Tai katalikų bažnyčia pastatyta XVII amžiuje, architektūroje atsispindi gotikos, baroko, neoklasicizmo stiliai.
Alcazar de Jerez de la Frontera – kitas mūsų tikslas. Žingsniuojame Alameda Vieja parko alėjomis, kol randame įėjimą į istorinę maurų valdymo laikotarpiu pastatytą tvirtovę, kurioje pakeitimus atliko krikščionys išstūmę arabus. Vaikščiodami po teritoriją randame mečetę, aliejaus spaudimo malūną, miesto vartus, arabiškas vonias, turime galimybę pasivaikščioti sodu ir užlipti į gynybinių sienų bokštus. Gera ne tik giliau pažinti miesto istoriją, bet į pažintį leistis beveik vieniems, viso pasivaikščiojimo metu sutikome vos keletą porų iš kitų šalių, o ispanai turbūt ilsisi po didžiosios Velykų savaitės (Semana Santa >>), balandis puikus laikas keliauti po turistines vietas.
Senamiestyje sustojame papietauti ir ilgiau Jerez mieste neužsibūname, tačiau dar turime visą popietę, tad užsukame į Kadisą (Cádiz) miestą, kadangi dalį miestų lankome nebe pirmą kartą, todėl nesiekiame pamatyti visų žymiųjų objektų, Kadise šį kartą praleidžiame nuostabų Genovés parką, La Caleta paplūdimį ir pilis šalia jo, o patraukiame tiesiai į senamiestį.
Kadisas (Cádiz) – pietvakarių Andalūzijos uostamiestis, vienas seniausių ir nuolatos apgyvendintų miestų Europoje, kurį įkūrė finikiečiai. Kadisas išsiskiria savo geografine padėtimi, nes yra įsikūręs siaurame žemės lopinėlyje ir beveik visas miestas apsuptas Atlanto vandenyno, todėl poetas Baironas Kadisą pavadino „Atlanto undine“ Senieji miesto rajonai tokie, kaip El Pópulo, La Viña bei Santa María kviečia susipažinti su miesto vystymosi istorija. Mieste gausu parkų, aikščių, stūkso didžiulė bažnyčia, pakrante veda jauki promenada, o vakarais galima stebėti besileidžiančią saulę į Atlanto vandenyną.
Kadise ypatingai mėgstu pasivaikščioti Paseo del Vendaval iš čia atsiveria žavinga senamiesčio panorama, kurią galite pamatyti Kadiso atvirukuose. Eidami šiuo taku prieiname Kadiso aukso amžių liudijančią katedrą, kurios statybos vyko 1722 – 1838 metais. Katedros statybos užtruko ilgai, dėl šios priežasties galima atpažinti kelis skirtingus architektūrinius stilius.
Plaza de la Catedral – šalia katedros esanti erdvi aikštė, kurią supa istoriniai pastatai, taip pat galima pastebėti – Arco de la Rosa, tai istorinė arka, praėjimo vartai. Aikštėje dėmesį atkreipia ne tik didinga Kadiso katedra bet ir Santiago Apóstol bažnyčia, o prisėsti puodelio kavos ar pavalgyti rimčiau kviečia kavinės ir restoranai su lauko terasomis.
Bevaikštinėdami senamiesčio gatvėmis prieiname Teatro Romano de Cádiz – romėniškąjį Kadiso teatrą. Apžiūrėti nedidelę archeologinių liekanų ekspoziciją, pamatyti filmuką apie teatrą ir išeiti į patį amfiteatrą galima nemokamai, taip, keliaujant po Andalūzijos miestus galima atrasti be galo įdomių vietų, kurias leidžiama apžiūrėti nemokamai.
III amžiuje romėniškasis teatras buvo apleistas, o ant jo kūrėsi kiti statiniai ir tik 1980 metais atliekant archeologinius kasinėjimus dėl kitų priežasčių buvo aptiktas šis teatras. Tai antras pagal dydį romėnų teatras Ispanijoje ir seniausias iš iki šiol žinomų pasaulyje.
Besileidžiant saulei grįžtame į Conil de la Frontera miestelį, kur esame apsistoję ir suplanuojame paskutinę pilną dieną Kadiso provincijoje, nusimato itin įdomi diena!
Išaušus rytui, kaip jau šioje kelionėje tapo įprasta išsiruošiame prie vandenyno, pamatyti išskirtinę smėlio kopą. 4 kilometrų ilgio paplūdimyje Playa de Valdevaqueros yra didžiulė smėlio kopa – Duna de Valdevaqueros, kuri susiformavo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje dėl šalia veikusios karinės bazės. Buvo bandoma užkirsti kelią karinės bazės užpūstymui, todėl susiformavo ši didžiulė smėlio kopa.
Privažiavimas iki kopos išties įdomus, reikia pavažiuoti asfaltuotu keliuku tarp smėlio, kuris pustomas ant kelio. Vaizdai verti dėmesio, o atvykę anksčiau ryte randame patogią vietą automobiliui ir vėl galime mėgautis ramybe ir gamta ir be jokių apribojimų lakstyti po kopas, ko deja, negalime daryti Neringoje esančiose nuostabiose kopose.
Vėjavaikiškai praleidę rytą prie Atlanto vandenyno vykstame link kito dienos tikslo, tolstame nuo vandenyno. Nekantrauju kada pagaliau pamatysiu savo akimis, tai ką palikau kelionės pabaigai, kaip vyšnią ant torto. Vingiuotu keliu kylame į kalno viršūnę, atsiveria žavingi vaizdai, galiausiai pasiekiame numatytą stovėjimo aikštelę ir likusią dalį užkopiame pėsčiomis, kol pasiekiame – Castillo de Castellar, tai miestelis pilyje / tvirtovėje, kuris įsikūręs ant kalvos su stačiais šlaitais natūralios gamtos parke Los Alcornocales. Nuo kalvos atsiveria vaizdai į Guadarranque rezervuarą, žaliuojančią gamtą, galima pastebėti ir Gibraltaro sąsiaurį.
Tvirtovė buvo pastatyta XIII amžiuje gynybiniais tikslais. Jos viduje įsikūręs mažas kaimelis, o jį visą juosia gynybinės sienos, bokšteliai, barbakanai. Prie įėjimo į miestelį pasitinka istorinės arkos, kirtę gynybinę sieną patenkame tarsi į kitą pasaulį, į idilišką kaimą, kur neūžia automobiliai, nes tokio siaurumo gatvelėse jie tiesiog netilptų, o ir nelabai yra čia kur važiuoti. Dar kartą džiaugiuosi, kad keliaujame ne turistinio piko metu ir kaimelyje vaikštome vieni, kol sutinkame mielą senelį, kaimelio gyventoją, kuris kviečia užeiti į jo kavinukę, žinoma neatsisakome, apžiūrime autentiškus kambarius, mėgaujamės arbata grojant ramiai muzikai, čiulbant paukščiams, jaukiame kiemelyje.
Pasivaikštome siaurutėmis viduramžių gatvelėmis, kur tvyro ramybė, norisi čia pasilikti, kad ir visai savaitei, stebėti kiekvieną detalę, giliai įmigusius katinus, baltų namukų sienas dekoruotas augalais, keramika. Tiesa čia galima apsistoti ir ne šiaip viešbutyje, o viešbutyje, kuris įsikūręs pilyje. Taip pat galima išsinuomoti ir keletą apartamentų kaimelyje. Apsistoti čia patiks romantikams ir mėgstantiems ramybę (jos daugiau ne sezono metu), pasivaikščiojimus jaukiomis gatvelėmis, gražias panoramas. Tikiuosi čia dar sugrįšime ir turėsime progą prabusti šiame idiliškame kaimelyje-tvirtovėje.
Grįžę atgal į pakrantę užsukame į vėjuotąją Tarifą, miestą, kur susitinka Atlanto vandenynas su Viduržemio jūra ir yra piečiausias Europos žemyninės dalies taškas. Tačiau apie Tarifą parašysiu atskirą straipsnį.
Andalūzija.lt 