Kai pirmą kartą apsilankėme Andalūzijoje 2019 metais, dar tik svajojau, kad ši vieta taps mūsų namais. Tada buvome tik smalsūs keliautojai, ieškantys saulės, jūros ir įkvėpimo. Bet Andalūzija turi tą magišką savybę — ji ne tik sužavi, ji sugeba tyliai pasilikti širdyje. Suplanavome kraustytis į pietų Ispaniją 2020-aisiais, tačiau tuo metu sustabdė Ispanijoje galioję griežti ribojimai dėl Covid. 2021-aisiais, kai pasaulis dar gyveno pandemijos ritmu, mes su vyru nusprendėme nebelaukti geresnio laiko, susikrovėme svarbiausius daiktus į automobilį, pasiėmėme savo šunį ir atvykome čia gyventi. Ir nuo tada mūsų gyvenimas pasikeitė — daug saulės, daug šilumos, bet ir daug smagių kultūrinių skirtumų, kurie kartais priverčia pakelti antakį ar net šiek tiek pyktelėti.
Šiame straipsnyje papasakosiu apie mūsų kasdienybę Andalūzijoje ir tai, kuo ji taip skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje.
Saulė ir gyvenimo tempas
Andalūzija dovanoja daugiau nei 300 saulėtų dienų per metus. Tai reiškia, kad čia beveik pamiršti, ką reiškia niūri lapkričio dargana ar beviltiškai ilga žiema. Lietuvoje dažnai sakydavau: „Kai ateis pavasaris, tada gyvensiu“, gyvenau nuolatiniame laukime kada gi pagaliau bus šilta ir pasirodys saulė. O čia pavasaris tarsi niekada nesibaigia.
Tiesa, yra ir kita medalio pusė — vasaros karščiai. Jei Lietuvoje visi ieško saulės lopinėlio, tai Andalūzijoje liepos mėnesį visi ieško pavėsio, o kartais net visą dieną neišeini iš namų, nes turi išlaukti, kada bent keliais laipsniais bus vėsiau. Todėl čia taip giliai įsišaknijusi siestos tradicija: maždaug nuo 14 iki 17 val. dauguma parduotuvių, biurų ir kavinių užsidaro. Iš pradžių tai erzino — juk reikia kažką nusipirkti, pietauti mėgome apie 14 ar 15 valandą, o visur „cerrado“. Bet po kurio laiko supranti, kad siesta nėra tinginiavimas, tai tiesiog gyvenimo būdas. Sustoti, atsikvėpti, pasimėgauti lėtu laiku karščiausiu paros metu.
Ir dar vienas dalykas: čia vakaras — pats aktyviausias paros metas. Lietuvoje po darbo visi skuba namo, užsiveria durys, gatvės ištuštėja. Andalūzijoje gi gyvenimas prasideda tik vakare: žmonės išeina pasivaikščioti, šeimos susirenka aikštėse, senjorai kalbasi ant suolelių, o vaikai laksto iki vėlumos. Vakaras čia reiškia bendravimą, gyvenimą bendruomenėje, ir nesvarbu, kad tai trečiadienio vakaras.
Maistas: skoniai, kurie džiugina
Gyvenant Andalūzijoje, man patinka maisto paprastumas ir natūralumas. Čia — valgoma tai, kas šviežia ir sezoniška.
Vaisiai čia — atskira poezija. žiemą džiaugiamės vietiniais apelsinais, mandarinais, papajomis, jau vasario pabaigoje parduotuvėse ir turguose pasirodo braškės, kurias norisi pirkti kilogramais. Pavasarį užplūsta nisperai, vyšnios, vasarą: abrikosai, persikai, vasaros gale — mangai ir figos, rudenį — granatai. Ypatingai pamėgau vietinius mangus.
Ispaniška virtuvė pasiūlė ir kitų atradimų. Gazpacho — šalta pomidorų sriuba, kuri karštą dieną atgaivina geriau nei bet koks gėrimas. Paella — tikras šeimos patiekalas, gaminamas savaitgaliais, kai visi susirenka prie bendro stalo. Ir mano asmeninis favoritas — kepti baklažanai su cukranendrių medumi (berenjenas con miel de caña). Iš pradžių derinys atrodė keistas, bet dabar tai vienas mano mėgstamiausių užkandžių.
Beje, kavos kultūra čia visai kitokia. Lietuvoje kavą dažnai geriame „ant greičio“, dažnai pasiimame išsinešimui. O Andalūzijoje kavos gėrimas yra ritualas, malonumas. Gatvėje nepamatysi žmonių su popieriniais puodeliais rankoje. Čia kava geriama kavinėse, terasose, kartu su draugais ar kaimynais. Ir tai moko: sustok, atsisėsk, pabūk. Nes kava čia nėra apie kofeiną — ji apie gyvenimo skonį.
Žmonės ir bendravimo kultūra
Andalūzai yra atviri, garsūs, šilti ir labai mėgstantys artumą. Ir šitas „artumo poreikis“ mane iš pradžių labai nustebino.
Įsivaizduokite: nueini į beveik tuščią paplūdimį, įsitaisai patogiai, gal net džiaugiesi, kad turėsi ramybę. Ir štai ateina ispanų šeima — ir jie įsitaiso ne kitame paplūdimio gale, o šalia tavęs. Tiesiog visai šalia, kartais net metro atstumu. Tas pats ir kavinėse: jeigu sėdi vienas prie tuščioje lauko terasoje, yra didelė tikimybė, kad prie gretimo staliuko netrukus prisės kažkas. Net automobilių stovėjimo aikštelėse tas pats — visur tuščia, bet kažkas pastatys automobilį tiesiai šalia tavojo.
Lietuvoje mes įpratę branginti asmeninę erdvę, stengiamės „netrukdyti kitam“. Andalūzijoje ši sąvoka veikia visai kitaip. Čia artumas — tai buvimas drauge, net jei tuos žmones matai pirmą kartą. Iš pradžių tai glumino, bet dabar net atrodo miela. Tarsi sakytų: „Ei, neturėtume būti tokie atsiskyrę, būkim arčiau.“
O šiaip žmonės čia labai draugiški. Kai tik atvykome, mus maloniai priėmė kaimynai, daug naujų pažinčių atsirado tiesiog vedžiojant mūsų šunį Muzą. Andalūzijoje visada yra apie ką pakalbėti — ar tai oras, ar paskutinės šventės, ar tiesiog „kaip sekasi“.
Vienas iš didžiausių skirtumų – Lietuvoje su kaimynais dažnai jausdavausi tarsi bandyčiau bendrauti su nematomu žmogumi: „labas“ – tyla, lyg būtum pasisveikinęs su šluota laiptinėje. Kodėl tiek daug tylos, niekaip nesuprasdavau. O Andalūzijoje – priešingai: čia sveikinimaisi sproginėja kaip fejerverkai! „Hola“ išgirsti iš kaimynų, pardavėjų, net praeivių, kurie, jei neužkalbina, tai bent nusviedžia šypseną. Smulkmena? Galbūt. Bet tokia, kuri sukuria jausmą, jog visi esate vienos didelės bendruomenės dalis.
Biurokratijos iššūkiai
Žinoma, gyvenimas saulėje nereiškia, kad jis be rūpesčių. Andalūzijoje reikia susitaikyti su ispanišku požiūriu į laiką. Jei Lietuvoje „rytoj“ reiškia tikrai rytoj, čia „mañana“ gali reikšti bet ką: rytoj, poryt, o gal ir po savaitės arba niekada. Dokumentų tvarkymas ar įvairūs oficialūs reikalai dažnai užtrunka ilgiau, nei norėtųsi. Iš pradžių tai kėlė stresą, bet dabar žiūriu paprasčiau: jei nori čia gyventi, turi prisitaikyti prie vietos ritmo. Tiesiog nusiteikiu, kad bus lėtai ir ilgai, o kai įvyksta greit ir sklandžiai labai nustembu.
Ko pasigendu iš Lietuvos, o ką radau čia
Sniego man tikrai netrūksta – čia, jei labai užsinori, gali jo pamatyti net vasaros pradžioje Sierra Nevadoje. Bet žinote, ko pasiilgau? To pirmo rimto snygio, pūgos Lietuvoje, kai krinta didžiulės snaigės ir viskas pasidaro balta ir atrodo, kad pasaulis pavirto į didelį kokosų tortą. Jau keturias žiemas nemačiau to vaizdo, kai sninga gyvai! Dar pasiilgau raugintų kopūstų ir grikių. Grikių kartais pavyksta nusipirkti ir Andalūzijoje, bet raugintų kopūstų nevalgiau nuo tada kai išvykome iš Lietuvos.
Visgi Andalūzija davė labai daug: išmokė atsipalaiduoti, nesusireikšminti ir tiesiog būti savimi. Čia niekas nepergyvena dėl to, ar tavo automobilis senesnis, ar tu apsirengei madingai. Čia svarbiausia — mėgautis gyvenimu: kavos puodeliu, pasivaikščiojimu prie jūros, susitikimu su draugais.
Galbūt tai ir yra didžiausias skirtumas tarp gyvenimo Lietuvoje ir Andalūzijoje. Lietuvoje gyvenimas dažnai atrodo tarsi „projektas“, kuriame viską reikia suspėti, suplanuoti, atlikti. Andalūzijoje gyvenimas yra procesas, kuriuo reikia mėgautis.
Kartais pagalvoju: jei galėčiau atsukti laiką atgal, vieną dalyką tikrai padaryčiau kitaip — į Andalūziją būčiau atvykusi gyventi daug daug anksčiau. Čia radau daugiau šviesos, daugiau laisvumo ir daugiau erdvės kvėpuoti.
Kai kas nors paklausia, kuo Andalūzijos kasdienybė kitokia nei Lietuvoje, sakau – čia išmoksti džiaugtis smulkmenom. Saulėlydis atrodo kaip Netflix‘o serialas, tik be reklamos, kavos puodelis – kaip asmeninė mažytė šventė, o kaimyno „hola“ – lyg greitas priminimas, kad pasaulis vis dar draugiškas. Ir galiausiai supranti: būtent iš tokių mažų akimirkų lipdosi didelis, gražus gyvenimas.
Andalūzija.lt 